Leiskime vaikams lipti į medžius

                                                                                                                       (nuotr. Neringosfoto)
Šaltinis:
ikimokyklinis

Dr. Sigita LESINSKIENĖ
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto
Psichiatrijos klinikos Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro docentė

    „Manyčiau, kad jeigu suaugusieji nesikištų, vaikai atsižvelgdami į savo amžių ir jėgas liptų į medį, užliptų, perliptų, nuliptų nuo jo taip, kaip jiems reikia, ir kiek jie gali. Savireguliacija yra svarbus dalykas, leiskime jai atgyti, neužkimškime vaikų natūralių pajautimo kanalų savo nerimu, perdėtu rūpinimusi ir baimėmis.“

Ar yra tokių skaitytojų, kurie vaikystėje niekada nebuvo įlipę į medį? Turbūt nėra. Ką prisimenate apie laipiojimą po medžius? O Jūsų vaikai ar yra lipę į medį? Leidžiate? Leiskite. Medis labai svarbus augančio žmogaus savivokai. Sudarykime sąlygas vaikams tyrinėti medžius, matyti ir pajusti jų įvairovę, juos pažinti – ir akimis, ir visais jutiminiais kanalais.

 

Leiskime vaikams džiaugtis gamta

Atėjo vasara. Tegu vaikai kuo daugiau basi bėgioja po žolę, vandenį ir žemę, maudosi, žaidžia su smėliu, akmenėliais. Jutiminių (arba sensorinių) kanalų įvairiapusis stimuliavimas, judesių, motorikos koordinavimas, savo veiklos numatymas ir organizavimas, laisvė judėti, kurti, patirti – pagrindiniai vasaros džiaugsmai vaikams. Reikėtų sudaryti sąlygas tinkamai aprengtiems vaikams įvairiausiu oru kuo daugiau būti gamtoje, leisti aktyviai žaisti. Derėtų tai dažniau prisiminti tėveliams ir kitiems vaikus prižiūrintiems suaugusiesiems. Mat stebiu liūdną tendenciją, jog kai kurie suaugusieji linkę pernelyg saugoti vaikus – kad nesušaltų, nesušlaptų, vėjas neperpūstų, kojų nesusibraižytų, nenukristų, neužsigautų ir t. t. Tapkime ir patys, ir vaikams leiskime pabūti laisviems – laukiniais, miškiniais, upiniais, jūriniais, ežeriniais, bent jau vasarą mažiau steriliais, dirbtinai modernizuotais, sintetintais ir civilizuotais. Gamta ir natūralumas padeda stiprinti sveikatą, atsparumą (imunitetą) ligoms. Pajuskime tai visi, jauskimės gamtoje ne svečiais, o grįžusiaisiais namo.

Leiskime vaikams pažinti ir tyrinėti medžius

Tegul vaikai patys išsirenka, apžiūri, apeina, apčiupinėja medį, į kurį ketina lipti, tegul numato savo judesius, įdeda pastangų. Juk tam reikia ir drąsos, ir kantrybės. Kaip jie džiaugiasi užlipę ant norimos šakos, kokia „sava“ ji tampa! Dažnai vaikai turi savo mėgstamą medį, šaką ar net įsirengia buveinę medyje.

Manyčiau, kad jeigu suaugusieji nesikištų, vaikai atsižvelgdami į savo amžių ir jėgas liptų į medį, užliptų, perliptų, nuliptų nuo jo taip, kaip jiems reikia, ir kiek jie gali. Savireguliacija yra svarbus dalykas, leiskime jai atgyti, neužkimškime vaikų natūralių pajautimo kanalų savo nerimu, perdėtu rūpinimusi ir baimėmis. Leiskime jiems patirti nuotykių ir augti darnoje su gamta. Kad vaikas ne kaip paveikslą pro langą medžius ir gamtą matytų, o jaustųsi ten savas, kur viskas pažįstama, o kartu šiek tiek stebuklinga ir paslaptinga. Kad tai būtų pasaka tikrovėje.

Mergaitės įspūdis ir patirtis

Turėjau laimę bendrauti su draugiška, kūrybinga, jautria ir sumania aštuonerių metų mergaite Ugne. Mudviem draugaujant ji pasidalijo savo dideliu noru ir svajone – lipti į medį. Tai jai tuo metu buvo naujas, viliojantis, nepatirtas dalykas. Tėveliai dukros norą išgirdo ir suprato. Kitą vasarą pajūry mergaitė su drauge „išmėgino“ keletą medžių – rado joms tinkančius ir patinkančius. Matydami mergaičių entuziazmą, tėvai nupirko virvių ir sumeistravo iš jų ir medienos kopėtėles, kuriomis joms buvo smagu lipti į savo susirastus ir susikurtus „būstus“.

Kai susitikau šią mergaitę po dvejų metų, jai jau buvo dešimt. Paklausiau, ar prisimena, kaip ji norėjo įkopti į medį. Ji puikiai ir su džiaugsmu prisiminė, mielai papasakojo, kaip prie jūros turėjo savo mėgstamą medį, dažnai ten įlipdavo ir sėdėdavo. Paklausiau, kas jai labiausiai patiko, ką prisimena. „Vėją, – atsakė, – labai smagu, sėdi ant šakos, vėjas pučia, ir paukščiai netoli praskrenda.“ Paprašiau, kad nupieštų savo įspūdį, ir ji mielai nupiešė („Vėjas toks banguotas…“ –pasakojo, smagiai bangeles raitydama; mačiau, kad jai gera tai prisiminti). Ji sutiko, kad parodyčiau piešinį ir kitiems vaikams bei suaugusiesiems, ir portalo ikimokyklinis.lt skaitytojams. Pridedu jos piešinį. Tikiuosi, kad ir šią vasarą ji pasidžiaugs smagiomis akimirkomis medyje. Linkiu to ir kitiems vaikams

                                                                                            Visą straipsnį skaitykite  ikimokyklinis

About the author

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *