Nesunku išgirsti kaip skamba gamta jei įsiklausai į ją. Vaikščiojant po rudenėjantį parką plačiai atvėrėme ausis. Išgirdome kaip tylias melodijas niūniuoja vėjo nešami lapai, kartais bumpteli kaštonai ir gilės, lyg tarškučiai traška medžių šakos, kažkur sukranksi užkimusi varna ir apie savo džiaugsmą bei liūdesį dainuoja paukštelis. Šis rudens orkestras įtraukė, užbūrė ir pakvietė kartu pamuzikuoti. Ti ti ta ta ta… ti ti ta…. Taigi, susiradome pagaliuką ir pradėjome muzikinę kelionę po rudenėjantį parką.
Pagrojome išdrožta medžio skulptūra. Grojant svarbu ritmiškai mušti pagaliuku. Taip pat pastebėjome, kad mušant į to pačio daikto skirtingas vietas girdisi kitoks garsas.
Pasiklausėme kaip skamba ąžuolas, akmuo, parko suoliukas. Kokį garsą skleidžia kelmas.
Radome kažką įdomaus. Pirmiausia apžiūrėjome kas ten gyvena, kad grojant nepažadintume ir tada jau ta ta ti ti ta …mušame pagaliuku.
Paklausėme kaip skiriasi žolės ir asfalto skambesys.
Skambiausias iš skambiausių buvo metalinis stumbras. Dar daug ko mes nepaminėjome ir neparodėme, bet jau jūs patys nulėkit ir patyrinėkit, pamuzikuokit, gal net padainuokit 😉
