Šaltinis:
Ramunė Želionienė, psichologė
”Jei esate tikri, kad mokate žaisti kartu su vaikais, svarstykite iš naujo”
Iššūkį derinkime su malonumu
Žaisti kartu su vaikais – tai būti vaiku suaugusiojo kailyje. Dauguma suaugusiųjų to nebemoka. Mat, suaugusiųjų supratimu, neva yra daugybė priežasčių, kodėl nereikia žaisti: visi žaidimai yra per daug vaikiški, nerimti ir pan. Jei tikrai norime matyti laimingus savo vaikus, norime patys būti laimingi, žaiskime kartu su jais. Taip, kaip žaidžia vaikai.
Verta prisiminti, kad žaidimai vaikams yra labai svarbūs. Žaidimas turėtų susidėti iš dviejų svarbių elementų: iššūkio ir malonumo.
Iššūkis – tai tam tikra situacija, kai vaikui reikia įdėti pastangų, bet tai jam sukelia didžiulį pasitenkinimą savo veikla, t. y. suteikia malonumo.
Jei iššūkiai yra didesni, nei vaikas juos gali įveikti, malonumo bus mažiau – žaidimas bus nevykęs ir nesmagus. Jei iššūkiai atitinka vaiko amžiaus tarpsnį, malonumas bus didžiulis – žaidimas bus vykęs ir smagus. Vaikas norės žaisti visada.
Nemanykime, kad žaisdami su vaikais darome jiems paslaugą. Tai vaikai mums daro paslaugą, nes žaidžia su mumis, nors mes ir erzinamės, nurodinėjame ar kaip kitaip stabdome nerūpestingą jų vaikystę, keldami daug sąlygų žaidimui.
Kas palengvina žaidimą su įvairaus amžiaus vaikais?
Žaidimo taisykles galime keisti ir susitarti taip, kad žaidimas būtų „įkandamas“ visiems. Orientuojamės į pačius jauniausius žaidimo dalyvius. Žaidimas pirmiausia turi būti malonus. Jei pastebime, kad vaikas nori tik sau palengvinti žaidimo taisykles, taip siekdamas laimėti, paskatinkime sutarti dėl daugumai tinkamų žaidimo sąlygų.
Kai žaidime dalyvauja skirtingo amžiaus ar interesų vaikai, sugalvokime tokį žaidimą, kuris įtrauks į bendrą tikslo siekimą visus žaidėjus. Žaidimas turi būti malonus visiems.
Žaidžiant net ir susikaupimo reikalingus žaidimus, galima juoktis ir būti linksmiems.
Nesvarbu, koks yra komandinio žaidimo tikslas pagal taisykles. Pagrindinis bet kurio žaidimo tikslas – maloniai leidžiamas laikas drauge.
Vaikai pasineria į savo įspūdžius. Žaismingai priminkime žaidimo taisykles ar susitarimus ir nesitikėkime, kad bet kurio amžiaus vaikas juos prisimins taip, kaip mes. Pavyzdžiui, primenu, kad mums svarbu taip skraidinti lėkštę, jog ji atsidurtų kito rankose ir nenukristų ant žemės.
Sukurkime ir turėkime vienijantį visus žaidimo dalyvius žaidimo tikslą. Išmoningai sukurkime tokias žaidimo taisykles, kad tikslą galėtume pasiekti tik bendradarbiaudami vieni su kitais.
Kas gali pražudyti žaidimą?
Vaikui neįveikiami iššūkiai. Pavyzdžiui, spardyk taip, o ne kitaip.
Atminkime: nėra nustatyto laiko, per kurį vaikas turi išmokti atlikti tam tikrus veiksmus; mes turime būti kantrūs. Kantriai šypsokimės, nes laikas, praleistas drauge – svarbiausia.
Grasinimai. Pavyzdžiui, jei nespirsi taip, kaip aš tau rodau, iškrisi iš žaidimo ir nežaisi. Lengviausias būdas pasitikrinti, ar tinkamai žaidžiame: jei vaikas nori pakartoti žaidimą ir rytoj, vadinasi, žaisti mokame. Jei vaikas daugiau su mumis šio žaidimo žaisti nenori ar visai vengia žaisti su mumis – žaisti nemokame.
Moralizavimas. Pavyzdžiui, kai tu žaidi taip nemokšiškai, man nemalonu, nes aš noriu žaisti pagal taisykles.
Atminkime: mūsų pakantumas ir tinkamas elgesys vaiką paskatins stengtis; mūsų „bambėjimas“ vaiką skatins jaustis kaltą, kels jam įtampą, pyktį, jam bus sunkiau prisitaikyti ir įveikti žaidimo iššūkius.
Mokymas vaiką žaisti per prievartą. Pavyzdžiui, jei nori žaisti, ateik, aš tave pamokysiu.Atminkime: ir be mūsų vaikai gali šio to išmokti; labai pavojinga primygtinai siūlyti vaikui savo pagalbą, kai jis prašo nemokyti jo, nes pats moka; reikia tam tikro diplomatiškumo, švelnumo ir pakantumo: jis mokysis stebėdamas, o gal net pats paprašys pagalbos. Net jei ir nepaprašys, nesusireikšminkime: mes nesame vieninteliai, kuriuos vaikas pasitelkia, kad ko nors išmoktų.
Konkurencija: kuris pirmesnis, kuris greitesnis ir pan. Siekime bendro tikslo, o ne rungtyniaukime.
