Vaikai – mažieji mūsų mokytojai

     „Įprasta, kad tėvai yra savo vaikučių mokytojai, tačiau viskas gali būti atvirkščiai! Mūsų mažieji ir mus gali daug ko išmokyti.  

                                                                        Vaikų psichologė Milda Karklytė
                                                      

    Sakoma, jei nors kiek pasimokytume iš savo vaikų, gyvenimas nebūtų toks sudėtingas. Kaip keičiasi žmogaus mąstymas ir požiūris į daugelį dalykų augant ir bręstant?

Visų pirma, pasižiūrėję į vaikus pamatysime, kad jie yra nuoširdesni nei daugelis suaugusiųjų. Jie dar nėra apriboti įvairiausių socialinių normų, prisiimtų vaidmenų ar nešiojamų kaukių. Jie elgiasi taip, kokie iš tikrųjų yra. Augdamas ir sąmoningai bandydamas įsitvirtinti vaikas susiduria su vis daugiau aplinkos formuojamų normų. Bandydamas atitikti aplinkos lūkesčius, dažnai žmogus jaučiasi spraudžiamas į kampą. Jis negali būti tas, kas yra. Patiriama įtampa, gali prasidėti įvairūs sutrikimai.

Kita savybė, kuri mane labai žavi, kai stebiu vaikus, yra jų gebėjimas labai atkakliai siekti savo tikslų. Nesvarbu, ar tai trokštamas saldainis, daiktas, ar artimųjų meilė, jie dažniausiai randa būdų pasiekti savo tikslus! Ir labai nuoširdžiai tuo džiaugiasi. Augdamas vaikas susiduria su vis daugiau nesėkmių, įgyja baimių, todėl vis dažniau atsisako savo troškimų. Kol yra maži, vaikai greitai pamiršta nuoskaudas. Paaugusiems, bręstantiems jiems tam prireikia vis daugiau laiko. Vaikai moka džiaugtis smulkmenomis. Padaryti laimingą jį gali visiškas niekutis, suaugusiųjų akimis, visiškai nereikšmingas įvykis. Vaikui tampant suaugusiuoju, dėl didėjančių lūkesčių, reikalavimų sau ir aplinkiniams emocijos silpsta, įspūdžiai pasidaro nebe tokie gilūs, jų prireikia vis daugiau, kad žmogus pasijustų laimingas. Maži vaikai yra labai pasitikintys ir patenkinti savimi. Augdami susiduria su vis daugiau aplinkos reikalavimų, savo paties lūkesčiais, todėl pasitikėjimas ir pasitenkinimas savimi ima silpti.

Vaikai labai kūrybiški. Sugeba susikurti žaislų iš neįtikėtinų dalykų, kylančius sunkumus spręsti, išradingai pasitelkdami savo dar nedideles žinias. Augant kūrybiškumą vis labiau užgožia racionalusis protas.

Manau, tai būtų pagrindinės psichologinės ypatybės, kurios augant ir bręstant kinta ir trukdo mums jaustis laimingesniems.

Kokias vaikų savybes reikėtų išlaikyti suaugusiesiems?

Manau, visų, kurios keičiasi vaikui augant. Būti savimi, atkakliai siekti tikslo, mokėti džiaugtis smulkmenomis, kūrybiškai mąstyti, greitai pamiršti nuoskaudas, pasitikėti savimi, svajoti.

Nuolatinė skuba, nesibaigiantys darbai ir laiko stoka dažnai neleidžia džiaugtis gyvenimu. Mūsų vaikai moka džiaugtis net paprastais dalykais! Kaip to išmokti?

Manau, svarbiausia priežastis, kodėl vaikai moka džiaugtis net mažais dalykais, jie dar neturi lūkesčių savo gyvenimui, gyvena čia ir dabar. Dažnai suaugusieji gyvena prisimindami praeities nuoskaudas ar stengdamiesi susikurti ką nors ateičiai. Kai susikoncentruojama į praeitį ar į ateitį, dažnai būna sunku pastebėti, kas vyksta aplink. Koją kiša ir dideli lūkesčiai. Dažnai svajonėse susikuriamas idealaus, tobulo gyvenimo vaizdas, tad siekdamas šių tikslų žmogus nebeteikia reikšmės mažesniems dalykams. O veltui… Mėgstu žmonių paklausti – kaip elgtumėtės, jei sužinotumėte, kad jums liko gyventi metai? Ar karštligiškai pasinertumėte į darbus, siektumėte prabangių daiktų, aukšto statuso, ar mėgautumėtės artimųjų draugija, mėgstama veikla, gamtos grožiu?

Manau, vertėtų stabtelėti ir kartais savęs to paklausti. Įsiklausyti į save, nekurti lūkesčių, leisti sau gyventi čia ir dabar. Iš pradžių gali būti sunku. Kaip ir visiems pokyčiams, reikia laiko. Pajutę, kad pernelyg bėgate darbų rate, sąmoningai sau priminkite, kad reikia sustoti. Padarykite tik neatidėliotinus darbus, o kitus nukelkite šiek tiek vėlesniam laikui (labai praverstų tinkamas susiplanuoti laiką). Skirkite laiko savo mėgstamai veiklai, pabūkite su artimaisiais. Negalvokite apie jokias svajones, tikslus ar siekius. Pasistenkite į pasaulį pažiūrėti mažo vaiko, koks kažkada buvote, akimis. Pasidžiaukite smagiomis smulkmenomis. Galiausiai apdovanokite save skaniu pyragu, vyno taure ar kitu mėgstamu dalyku.

Sakoma, kad maži vaikai nemoka meluoti. Kaip mokėjimas būti atviram ir išdrįsti sakyti tiesą padėtų suaugusiajam?

Suaugęs žmogus galėtų jaustis energingesnis, laimingesnis, labiau pasitikėti savimi. Kai meluojame, veidmainiaujame, užsidedame įvairias kaukes, eikvojame daug vidinės energijos ir giliai viduje nesijaučiame priimami tokie, kokie esame.

Suaugusieji dažniausiai koncentruojasi į svarbiausius dalykus, o smulkmenų net nepastebi. Kuo vaikų mokėjimas džiaugtis smulkmenomis yra pranašesnis?

Džiaugdamiesi smulkmenomis, mes galime nuolat būti laimingi. Juk daug mažų gerų dalykų nutinka kiekvieną dieną. Jei koncentruojamės tik į didelius, daug rečiau jaučiamės laimingi, nes rezultatų tenka laukti ilgai. Laimę jaučiame tokią pat, nesvarbu, ar džiaugiamės smulkmenomis, ar didesniais dalykais. Juolab kad siekdami savo tikslų dažnai taip išvargstame, jog nebelieka jėgų net pasidžiaugti tuo, kas pasiekta.

Vaikai greitai pamiršta tarpusavio ginčus, skaudantį keliuką ir toliau krykštaudami žaidžia. Ar ši pamoka būtų naudinga tėveliams?

Manau, ši pamoka būtų labai naudinga mums, suaugusiesiems. Iš tiesų mums prireikia daug daugiau laiko nuoskaudoms pamiršti. Jei gebėtume tai padaryti, pasijustume daug laimingesni.

Besąlygiška meilė – tai, kuo vaikai džiugina savo tėvus. Kaip pasikeistų žmonių santykiai, jei jie sugebėtų mylėti, nesitikėdami jokio atlygio?

Iš tiesų tarp vaikų ir tėvų dažniausiai būna abipusė besąlygiška meilė. Jei suaugusieji sugebėtų taip vienas kitą mylėti, visų pirma jaustumėmės saugesni. Žinotume – esame mylimi už tai, kas esame, pasikeitus aplinkybėms ar mūsų išvaizdai, mūsų mylimasis nedings. Saugumas yra pats svarbiausiais žmonių poreikis. Jausdamiesi saugūs, žmonės gali visapusiškai atsiskleisti, augti kaip asmenybės, stipriai padidėja jų pasitikėjimas savimi ir kitais.

Dažna porų konfliktų priežastis – vienas partneris jaučiasi nesaugus. Dėl to abu ima vienas kitą kontroliuoti, tarpusavyje konkuruoti, pavydėti, kabinėtis prie smulkmenų, nepasitikėti savimi, lieti pyktį ar užsisklęsti savyje. Dviejų vienas kitą besąlygiškai mylinčių, saugiai besijaučiančių žmonių santykiuose šių sunkumų liktų žymiai mažiau. Santykiai būtų gilesni, laimingesni, harmoningi.

Vaikai svajoja net apie pačius nerealiausius dalykus, o suaugusieji į svajones dažnai numoja ranka manydami, kad joms nelemta išsipildyti. Kurie klysta?

Nemanyčiau, kad kurie nors klysta, tai natūralūs procesai. Pažvelkime į tai išsamiau. Mažo vaiko vaizduotė yra labai laki, augant ir bręstant paprastai ji silpnėja. Svajonės – vaizduotės forma. Tad ganėtinai natūralu, kad augdami svajojame rečiau. Be to, kuo didesnis vaikas, tuo daugiau atsiranda darbų, kuriuos reikia padaryti, tad galva būna užimta atliekamomis užduotimis. Žinoma, mes nustojame svajoti ir dėl neigiamos patirties. Žmogus gali nebetikėti, kad jo svajonės išsipildys, arba tai gali būti savisauga: „Geriau nesvajosiu, kad netektų liūdėti, jei neišsipildys.“

Nors svajonių mažėjimas yra natūralus procesas, mums vertėtų prisiminti šiuos nuostabius potyrius. Svajonės praturtina gyvenimą. Svajodami galime išgyventi jausmus, kurių mums trūksta gyvenime, gyvenimas tampa spalvingesnis, galime trumpam pabėgti nuo buities, net įgyvendinti slaptus norus, lengviau įveikti sunkią situaciją. Ar tai nepadarytų mūsų laimingesnių?

Vaikų psichologė Milda Karklytė
milda.karklyte@gmail.com, tel.: 8 616 13905
Laimingas vaikas                                                                                Šaltinis: Prie kavos.lt

 

About the author

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *